life goes on

Šiandiena - įdomi, bet liūdna. Prieglaudoj mirė šunytis Spraitas, gal poros mėnesių cyplys. Beglostydama pajutau, kaip nustojo plakti širdis, kaip išėjo maža jo dūšelė 'į vaivorykštės šalį', kaip sakė Ilona. Bet gyvenimas eina toliau: kitame aptvare cypsėjo dar penketas, nutilusių tik tuo ypatinguoju momentu, tarsi gailėdami. O vėliau atkutę jie reikalavo meilės, dėmesio, maisto ir sauso laikraščio naujam kakui. Čia liūdnoji dalis.
Atvažiavo lryto TV, filmavo prieglaudą ir jos gyventojus, pasižiūrėkit, šeštadienį 20.10. Dar atvarė libanietis savanoriaut pas mus. Viską jam aiškinau ir rodžiau ir labai smagu buvo. Pamąsčiau, kad jei neišvaryčiau, tai, manau, smagiai su juo patūsintume. Ironiška, bet pernai man nebuvo taip įdomu gyvent. Na, tarkim, jei paimtume palyginimui 2007 03 09. Nors, dabar atsiminiau, ta diena buvo smagi. Sėdėjom su Monce ant Nemuno ar Neries kranto, ten už Molo, kur gražus miškelis, valgėm kažkokį briedį, ledų ir gėrėm lievoką žalią arbatą iš mano termoso. Buvo antra diena po jos gimtadieninio tūso. Netgi atsimenu apie ką šnekėjom:) Gerai. Nusivažiavau į Rūgpienių kaimą, kaip sako Ignas. Arba pasikeitė požiūris ir dedu daugiau pastangų į tą 'įdomumą'.
Ai. Nebežinau, ką čia dar papasakot. Jaučiuos pavargus, o dar tūsinsimės su mergom.