pirmas nelaiskas is indijos.special edition only for you:D

Vienas is Himalaju stukso mano busto pasonej. rytais uzstoja man saule ir as vis manau, kad dar nelaikas keltis. Saltis smelkias pro visus plysius, bet as esu ivaldzius miegojimo sistema-sulendu i miegmaisi visa, taip per nakti savo kvepavimu palaikau miegama siluma. mano sugulovai - maiklas ir louise. be ju butu liudniau.
indija mane megsta, turiu jos gyventoju net savo skrandy, bet, zinoma, jiems ten ne vieta, tad tibetietiska gydytoja priskyre man antibiotiku dieta 10ciai dienu. antibiotikai ir vaisiai, ypac bananai. tai tokia yra dabartis. ir taip viskas atrodys iki kuciu isvakariu. tiesa, nusimato keliavimas ir nakvojimas kalnuose, tikruose kalnuose, kazkokioj trobelej. bet apie tai, kai jau ivyks ir greiciausiai is bangladeso parasysiu.
o kaip as cia atsiduriau? i sita uzsalusi pragara?
paskutine diena Dheli praleidom su Hunoru vienam is lusnynu - rytine programa. Railway Colony - kur gyvena tie, kurie dirba traukiniu stoty. zinoma, ne visi, zinoma, juodadarbiai, uzdirbantys ne daugiau kaip 15 000 rupiju (apie 750lt). pasukam is pagrindines dulketos, triuksmingos, musem ir rikshom aplipusios gatves. atsiduriam tylos ir ramybes oazej, nors as jauciuos tarsi brauciaus i kieno nors miegamaji. tuscia. tik spalvotai dazyti plytiniai krypteleje namukai rikiuojas eileje saules atokaitoje. prie vieno ju sedi sena moteris, kazka dirba. paejus toliau randam dvi mokytojas, kaip veliau paaiskeja viena ju dirba NVO (nevyriausybinej org.), kuri rupinasi lusnynu, gatviu vaikais. mums atejus pamoka baigiasi, nes demesys nukreiptas i mus: atsiduriam rato centre mazu, apsisnarglejusiu, riebaluotais plaukais ir didelem rudom akim 'lusnynuku'. mokytojos iseina, mes liekam.
po keleto valandu pasnekesio su keletu is vietoj gyvenanciu studentu, as uzsimanau issidrebt parke ant zoles su puodu kavos - stengiuos megautis tokiais europietiskais malonumais, kol zinau, kad galiu gaut. po kamstyje praleisto pusvalandzio mes priesais KFC ( o taip, monce, taip;) ), nusiperkam ko norim ir lendam i pozemine pereje, nes kitaip cia butu savizudybe eiti per tokia sankryza (beje, eismas cia ziaurus ir niekam neidomu pestieji, tad eini bosnisku/turkisku/marokietisku stilium per gatve). islendam is labirinto ir neriam i zmoniu jura, susedusia ant nutryptos zoles. as iseinu i sokolado medziokle, kol hunoras kerta savo chicken wrap. griztu ir randu ji su jau i eile pristojusiu ivairaus plauko pinigu medziotoju: ausu valytoju, batu poliruotojo, valkataujancios septynmetes ir dvieju shunu, besitaikanciu i maista. kazkaip atsikratom 'sveciu' ir suvokiam, kad pasimegauti ramybe turim gal desimt minuciu.
po keleto valandu mes 6 ir dar 4 p.korejieciai, baladojames po visa delhi paskui musu 'gida', atsakinga uz musu nutransportavima i autobuso isvykimo vieta. pakeitus gal tris vietas, po dvieju valandu velavimo, mes jau autobuse. bet cia indija ir cia tokia tvarka, tad ironiskom sypsenom susedam autobuse ir jau po keleto valandu smingam 14val kelionei.
autobuse salta. is jo islipus dar salciau. issipakuoju miegmaisi ir susipakuoju save i ji. tikiuosi, kad ta velniava greit baigsis......


bet tada dar nezinojau, kad musu kambariuos ner radiatoriu ir niekas cia nesupranta, kad mum salta.



Su artejanciom sventem, mielieji.

linkejimai is new delhi:)

cia siaure ir cia naktimis salta ( na tas saltis matuojamas ilgu rankovu reikme). bet kad ir kaip ten bebutu as sugebejau persisaldyt ir smarkiai. is pradziu kazkaip pasigavau gerkles skausma, bet galvoju dzin cia. ir vistiek maudziaus po saltu dusu (nes, kaip zinia, kitokio cia ner). tai vakar nakti jau pradejau jaust, kad ner gerai, bet ryte dar ejau i lusnynus (cia nauja tyrimu tema), bet gerai, kad esam keturiese:as, annica (mano mokytoja), Liena (latve) ir Hunor (vengras). bet po keliu valandu pradejau jaust, kad neber jegu man vaiksciot, tai grizau i hoteli. ir labai laiku isejau, nes sunkiai parejau jau ir paskui jau labai blogai buvo. nezinau kiek, bet turejau temperaturos tikrai. tai prasikankinau visa diena. bet manim gerai rupinos, tai siandien jau geriau jauciuos, nebeturiu temperaturos, bet silpna yra. tai nevariau kartu su jais, nes jie vare toli, uz miesto, o as dideliems atstumams dar nepajegi. ir labai gaila del to!!!! o dieve mano, tie lusnynai tooookie idomus! tai va zodziu, nepasiseke man.siaip tai kai paskutini karta rasiau, tai tada su andrea varem i musu travel group susitikima. bet pavelavom 24val:D tai visi susiparine buvo kur dingom, o mes siuntem jiem sms, bet gavo tik pirma, kur dar sakem kad veluosim kelias val, o kai jau zinojom, kad neaisku kada atvarysim, tai to sms negavo. o pavelavom, nes labai autobusu nebuvo ir paskui dar uzstrigom del demonstraciju kelyje. tai 100km vaziavom 5val. na o siaip tai nieko per daug ner papasakot, nes turejom susitikima kelias dienas, kur kaip visada pristatem ka darem, tada planavom kita kelione ir skirstemes i grupes, o paskui keliavom. mano kelione si kart i New Delhi uztruko apie 30val traukiniu...o pirmadieni isvaziuosim i Dharamshala, i Himalajus:)tai tiek ziniu siam kartui, iki:*

ir vel...

Laba laba,
sveika as, neima manes ligos:)
galvoju dabar, ka cia papasakojus. zinai, jau esu menesi cia, pietuose, tai niekas per daug nebestebina, tai atrodo, kad ner ka pasakot. nors is tikro tai tikrai yra,tik reik galvoj gerai pakapstyt. na apie nudienos aktualijas. Atvaziavau as ir Andrea i toki miesteli pavadinimu Madanapalle. cia apsistoje esam nuo sestadienio. sestadieni praleidom beveik visa miegodamos, nes pries tai ilgai labai vaziavom autobusais, kokia gera para. tai buvom nusilese (beje, autobusai cia tai tikrai ne eurolines, kur gali normaliai miegot ir pan. ir tai buni pavarges-cia zmoniu milijonai diena nakti, vaziuoja belekaip visi, pypina irgi visi, nes taip informuoja, kad 'atvaziuoju', praktiskai nieko daugiau is signalu nenaudoja, net pvz posukiu nerodo, kartais tik ranka iskisa). musu apsistojimo tikslas - alternatyvaus svietimo mokykla, esanti uz 16km. tai sekmadieni prasitrynem cia vietoj. tas trynimasis atrode taip: pirmiausia reik susirast maisto. kadangi as i ju vietini maista jau nebegaliu ziuret, nes: labai skurdus pasirinkimas: cepatis, parota-tokie ale blynai, kuo sudetis skirias nezinau, skirias tik forma siek tiek ir parota mazesni blynukai, o cepatis, tai kaip lietinis, tada dosa-pagamintas blynas is ryziu miltu ir ryziai. dar kartais buna tokie 'balionai', tai neatsimenu kaip indiskai, bet tokia tesla virta riebaluose ir kai verda tai ji issipucia ir kaip balionas atrodo. prie viso to 'gerio' atnesa ivairiu prieskoniniu padazu, kurie yra tikrai nezmoniskai astrus. jei valgai geresniam 'restorane', tai pasitaiko daugiau darzoviu ir buna jie tirstesni, bet jei paciam lieviausiam, tai buna vanduo su prieskoniais (kaip mano vienas grupiokas issireiske:"spicy water"). tai va. kartais dar pasitaiko,kad galima aptikt vistienos ar jautienos, bet to labai gerai reik paieskot, nes jie visi labai vegetarai. arbata: uzverda piena ir ji pila per juodos arbatos arbatzoles, kartais maisytas su imbieru. pateikia mazose stiklinese arba metalinese stiklinese (tokios vos didesnes nei 'cierkos'). siaip bandziau viena syki be pieno ir cukraus paragaut, tai ziauriai neskanu, neimanoma gert. ok, tai griztam dabar i sekmadieni, kai mes isejom maisto ieskot. man rodos vistiek nuejom kazka is ju vietinio pavalgyt. tada prisipirkom vaisiu: pora granatu, mandariniu, obuoliu ir bananu. pavyzdziui kainos tokios: kilogramas mandariniu kainuoja apie 2lt, kilogramas vynuogiu 3lt. obuoliai brangesni, bet nezinau tiksliai kiek. dazniausiai sumoku apie 7lt (uz pavyzdziui tiek,kiek jau rasiau, kad pirkom). o siaip tai pradejau valgyt vien vaisius,nes atsibodo juodai ju maistas ir sausainiai ir viska jau isbandziau. tai jau nebe vegetare bet vegane visiska patapau. bet jei aptinkam kokia rimtesne veita, tai gaunam biski vistienos kokios su ryziais ar makaronais - noodles. tai va, siaip ta sekmadieni prasitrynem viesbuty, nes darem 'namu darbus' rasem tokius kaip rasinelius apie potyrius indijoj, paskui siuntem juos mokytojam, grupei ir antrakursiam, kurie yra mums paskirti skaityt ir komentuot tuos rasinius.
pirmadieni vaziavom i ta mokykla. ten paskyrem susitikima antradieniui ir treciadieniui su ivairiais direktoriais: viena su 'rural education center', kita su 'rishi valley school'. dar siek tiek pasitrynem vietoj ir varem atgal i savo 'namus'. antradieni, t.y. vakar, aplankem REC (rural education center). snekejom su to centro direktore, pagrinde apie ju projekta river, tada aplankem viena is ju satelitiniu mokyklu. va, galiu papasakot apie ta mokykla. patekom i pirmoku klase. klase suskirstyta i keturias dalis, kur mokiniai mokosi pagal savo lygi. vieni su mokytoja, kiti visai be mokytojos. rode tokius lapus, kur kai kiekvienas uzpildo ta pakopa, pereina i kita. mokytoja padeda tiems, kurie dirba leciau. aisku, pirmoku visai vienu nepalieka savarankiskam mokymuisi, bet ugdo savarankiska mokymasi. tai cia trumpai. o siandien buvom kitoj mokykloj (beje, tos mokyklos buvo ikurtos vieno filosofo Krishnamurti ir dabar vadovaujasi jo mokymo principais ir bendradarbiauja viena su kita). tai ten mokosi vaikai is visos indijos. kad i ja patektu turi praeiti atranka. bet pats principas labai primine Tvinda, tik kad cia moksleiviai, ne studentai. nezinau, jei idomu, tai parasyk, papasakot placiau galiu apie visa ta reikala. tai va, tai cia buvo musu 'tyrimas'. ryt vaziuojam siauryn, turim iki penktadienio penktos valandos nuvaziuot 1000km, ten susitinkam su savo grupe tyrimu aptarimams ir planavimams kitiems. beje, pasieksim dar tik centrine indija.
kazkaip issisemiau jau:) paklausk kas domina.
dabar iki ir geros artejanciu svenciu nuotaikos:*

vel, laiskas mamai

(matau cia raso lapkricio 24, o as rasyciau liepos. labai sunku suvokt, kad jus, mielieji, ruosiates kaledom)


Labas, kaip gyvenat? atsiprasau, kad tik dabar siunciu kazkokia zinia. Esam dabar Keraloj - turtingiausioj Indijos valstijoj (pries tai buvom Tamil Nadu, gali paziuret google maps:) ). Mano telefonas is pradziu negaude rysio visai cia, o kai issikrove, tai su visam, neiseina pakraut jo, visai neisijungia. Tai busiu be rysio nuo siol, greiciausiai. Turejom savaite tyrimams, buvom jau nebe didelej grupej, bet mazose grupese, dazniausiai porose. As buvau su lenku Piotr. Mes tranzavom nuo vieno kranto iki kito. Tikslas buvo sutikt kuo daugiau zmoniu ir surinkt istorijas is ju. Labai patiko, nes Piotr geras kompanjonas buvo, daug pamatem ir patyrem ir padarem 2000km. Nuvarem i pieciausia Indijos taska cape comoryan. Bet tu nesijaudink, saugu cia. Siaip tai itarima turiu, kad pradesiu popierinius laiskus rasyt, nes ner lengva prieit prie interneto, o jei lengva, tai nelabai laiko yra. tai del to taip abstrakciai rasau. Siaip tai gyvenam dabar labai grazioj vietoj, ant Arabijos juros kranto (esam pietvakarinej pusej pietu indijos, pries tai buvom pietryciuose). Beje, iki juros tikrai - kokie 50 metru. Noreciau cia nama turet:) Dabar esam visa grupe, 21 zmogus, plius dvi mokytojos ir direktore. Sia savaite turim prezentacijas, pasiruosimus naujam etapui ir jau kalbejom apie antrus metus-mokymo praktika, gavom tokias kaip ir brosiuras, kad galetume jau mastyt kur ka norim dirbt. rytoj varysim plaukt baidarem i upes ir penktadieni mano grupe vaziuoja i siaure jau - i kalnus. Siaip tai man pietuose labai patinka:) labai noriu atsiust nuotrauku, bet nenoriu uzkrest usb arba fotiko virusais, o cia, interneto kavinese, labai lengva ji gaut. bus matyt:) na tai zodziu, tiek siam kartui.iki:*

Ola amigos, kaip gyvuojat?
mes tai gerai gyvenam, niekas niekuom dar nesergam, geriam vaistus nuo malerijos ir tepames tepalais.Gyvenam kaimely, palyginus su Indija - mazam labai. Palyginus su LT mastais - sakyciau gal kaip Prienai... Pirma diena jauciausi tarsi gyventume Rumsiskiu stiliaus muziejuje. Tokie visokie namukai is molio drebtom sienom ir palmiu lapais dengtais stogais. Nors yra ir gan prabangiu, pavyzdziui musu, merginu, namas labai primena barbiska - visas rausvai dazytas. gyvenam atskirai nuo vyriskiu(turiu omeny grupiokus), mat taip cia priimta. Vos tik nusileidus Indijoje ir isejus is oro uosto laukan, pasitiko mus karstas (nors tada naktis buvo, bet temperatura apie 25C) ir tvankus oras. Isedom i autobusa ir kaip kempines sugerinejom vaizdus, garsus, kvapus ir visa kita. Verta pamineti, kad susedom gale, o ten buvo visam autobusui skirta kolonele, tai gera valanda 'klausem' filmo, kuri rode per Tv priekyje (ir kuris mums buvo maziausiai idomus, nes norejom miegot, arba ziuret per langa). Tai pasidziaugiau labai, kad filmas - indiskas, nes puse jo dainuoja ir tik puse rekia. Bet aciu visom Shivom, vairuotojas kito filmo nebeuzleido ir mes galejom pamiegot penkias valandas, po kuriu atsibastem i kaimus. Suvalgem savo menka pusryti, kazkokios vietines, vegetariskos duonos, susitranzavom (visi 12 (grupe+mokytoja)) kazkoki sunkvezimi ir uz keliolikos km jau buvom savo kaime.Ta diena paskyrem susipazindinimui su mokykla, kuri yra kaip ir musu 'baze', su ten besimokanciais DI's (cia man rodos pasakojau, kur vienu metu programa), maudynemis po saltu dusu (jau matau kaip tevelis rankom ploja, kad dukrele grudinasi:) ). As tai sakiau eisiu explorint, bet jau suvokiau paskui, kad prie zemes traukia labai ir grizau i savo barbiska nama ir smigau miegot iki vakaro. Tada pavakarieniavom ir isejom pirmam vizitui i sventykla tokia. Tai ten apeigas atlikom, gavom dievu maisto ir po taska ant kaktos.Kita diena as, Hunoras (mano grupiokas vengras), Pawan (DI is siaures indijos) ir Damu (DI is Tamil Nadu) vaziavom i Damu namus, gyvent keletui dienu. Tikslas - susipazint su Indijos kaimo zmoniu gyvenimu. Tiesa pasakius, mums su Hunoru ir Pawan labiausiai nepasiseke, nes tas Damu lievas labai buvo ir mieste gyveno. Lievas, nes pvz, griztam vakare namo, jis TV isijungia ir ziuri indiskus hip-hop klipus ir tipo jega ir mum turetu patikt. Tai mes su Hunoru eidavom savarankiskai tyrinet pasaulio. Tai zodziu tas vizitas truko tris dienas, per kurias aplankem keleta sventyklu, papludimi - Bengalijos Ilanka ir visai netycia istyrinejom vietines mokyklas. Nezinau, aplankem gal 10 ju, ivairaus pobudzio (privacias, vyriausybines, pradines, vidurines, finansuojamos Danijos ir pan.). Ta buvo idomu ir, beje, buvo viena is tyrinejamu temu musu sarase, tai mes susipazinom su ta tema savarankiskai:)Po triju dienu grizom cia i savo baze, tada prasidejo kitas, tyrinejimu etapas. As pasirinkau NVO (nevyriausybines organizacijos, ju indijoje 1mln), bet kadangi pirma diena buvo sekmadienis, niekas nedirbo, tai varem (as, hunoras ir du indai) tyrinet zveju gyvenimo. Cia ta pakrante, kurr 2004 metais cunamis prauze, tai pasakojo jie ten kiek zmoniu mire, kas statyt namus padejo ir pan. Vienas rode kad koja jam per cunkami luzo, o kita sutikom, kur per cunnami kaukole ir sonkauliai sulauzyti buvo. O kitas dvi dienas vazinejom po aplinkinius kaimus ir snekejom su tais NVO nariais. Tai zodziu, susidare toks ispudis, kad pradejo jie skirtingu tikslu, bet dabar dirba tais paciais metodais, tai uzsiima vaiku ir moteru svietimu. Po tu keliu dienu ejom i vietines mokyklas, tai pirma diena biski pamokem klasese. As buvau su latve Gita ir lenku Piotr. Patekom i 15metu mergaiciu klase. Tai pasnekejom apie EU, pazaidem zaidimu. Nelabai laiko dave mums ten, ne dauggiau kaip valanda gavosi musu uzsiemimu. O kita diena varem i 8-12 metu mokykla, darem mini sporto diena. Is pradziu tikejomes, kad ten maza mokykla, su 100vaiku, kai nuvaziavom, paaiskejo, kad skaicius 'siek tiek' didesnis - 300vaiku. Tai ka, reikejo greit persiorganizuot suplanavimus visus. Bet nieko, pavyko viskas labai puikiai, vaikam uzteko, kad mes kazka su jais darom.Tai va, o paskutines dienos, t.y. vakar - darem prezentacijas apie savo tyrinejimus ir atsisveikinimo party cia, bazej, nes siandien jau judam tolyn, t.y. i kita kranta Indijos ir i kita valstybe - Kerala. Ateinancia savaite busim kelyje, nes darysim tyrimus i ten. Nezinau kaip man pavyks prie interneto prieit, bet as siaip turiu mob isijungus visada, galit rasyt ka nors.Tai turbut tiek butu, bandziau cia tokia trumpa ivykiu apzvalgele padaryt:)IKI ir buckiai

63-ia diena

Tai štai kiek laiko praėjo nuo mano atvažiavimo į naują šalį. Taip, vis dar nauja ji man, tiesa, nebe tiek šviežia kaip pirmomis dienomis. Daug visko, beprotiškai daug, įvyko. Kartais atrodo, kad įvyks smegenų perkrova, jei pabandyčiau atsimint viską. Lietuvoj tiek neįvyksta per metus. Tiksliau, neįvykdavo. Aišku, gimtinėj tėvynėj pragyvenus dvidešimt su trupučiu metų, daugiau įvykt ir negali.
Gyvenimas sukasi pagrinde aplink darbą. Jau sukaupiau neblogą patirtį: dirbau tulpių fermoj, porą dienų ant stogo, griovimo darbai viduje, tada stogo konstrukcijų, gaisro sienos statymas, lengvas enterprise - šiek tiek suolų dažymo, piktžolių ravėjimo, žolytės pjovimo (beje, pjoviau su žoliapjove ir niūniavau "pjoviau šieną, per visą dieną"). O pirmadienį grįžtu į statybas, greičiausiai lubas darysiu.
Aišku, labai svarbi dalis yra mano grupiokai. Nauji draugai ir nauja šeima. Viskas labai puiku su jais, tačiau dar nieko labai artimo nėr. Artimiausias, manau, vengras toks Hunor ir lietuvė Rūta. Su Hunoru labai daug bendraujam vystydami rimtas temas, bet dažniau stumiam viens ant kito. Dar keista tai, kad labai daug panašumų turim. O Rūta šiaip yr nesveika. Bet, gal skamba čia viskas artimai, bet taip nėr. Jaučias dar tas toks trynimasis, nesupranti kas ir kaip. Beje, du grupiokai pagėrė alučio, tai dabar yra diskvalifikuoti nuo taupymo periodo, tai gal grįš, o gal ir ne.
O dabar tai sėdžiu pas Do&To ir rašau šitą blogą. Ir baigiu.

Here I Am

Na štai, pirmasis įrašas iš Tvindo.
Kelionę pradėjom kokią gal penktą valandą vakaro. Mano nuotaika buvo ganėtinai sup*sta po neišlaikyto antro egzo ir vis sukosi mintys apie tas kelias sekundes, skyrusias mane nuo pergalės. Išanalizavau turbūt viską, net kelio dangą toje situacijoje. Deja deja, nei laiką įmanoma pasukt, nei teleportacijos aparatas išrastas. (tiesą sakant, net šianakt sapnavau tą visą reikalą).
Kelionė kažkaip greitai ėjos, bet jaučiaus kaip su tėčiu eilinį kartą išvažiavus krovinio paimt. Nieko ypatingo. Bet va, tik įvažiavom Danijon, prasidėjo daniški užrašai, raidės naujos, kurių dar nemoku perskaityt, tai skaitau kaip man atrodo. Va tada pradėjau mąstyt: tai čia ta nauja mano šalis? Ir buvo gera. Mačiau žmones vairuojančius mašinas daniškais numeriais, mačiau besiganančius arklius, gražius namukus, dviračių takus, skandinaviškas tetules ir dėdę išlindusį laukan vien su trumpom rankovėm. Ir šypsnys kilo. Kartu ir virpuliukas toks, na kaip atvarant pas hostą ir kai nežinai ar fainas jis bus, ar lievas, bet tuo pačiu ta nežinomybė ir vilioja.

Wind of Changes

Lietuvos, greičiausiai lietuviai nepakeis. Užtat atsiranda tokių žmonių, kurie nori ir gali. Jei bus atkaklūs. Labai patiko šio vyro idėja rengti įv. renginius.

http://www.lrytas.lt/-12367051541236261901-p2-vilniui-t%C5%ABkstan%C4%8Dius-knyg%C5%B3-padovanoj%C4%99s-amerikietis-w-brentas-lietuva-yra-mano-namai-noriu-kad-biblioteka-b%C5%ABt%C5%B3-lietuvi%C5%B3-namai-nuotraukos.htm

life goes on

Šiandiena - įdomi, bet liūdna. Prieglaudoj mirė šunytis Spraitas, gal poros mėnesių cyplys. Beglostydama pajutau, kaip nustojo plakti širdis, kaip išėjo maža jo dūšelė 'į vaivorykštės šalį', kaip sakė Ilona. Bet gyvenimas eina toliau: kitame aptvare cypsėjo dar penketas, nutilusių tik tuo ypatinguoju momentu, tarsi gailėdami. O vėliau atkutę jie reikalavo meilės, dėmesio, maisto ir sauso laikraščio naujam kakui. Čia liūdnoji dalis.
Atvažiavo lryto TV, filmavo prieglaudą ir jos gyventojus, pasižiūrėkit, šeštadienį 20.10. Dar atvarė libanietis savanoriaut pas mus. Viską jam aiškinau ir rodžiau ir labai smagu buvo. Pamąsčiau, kad jei neišvaryčiau, tai, manau, smagiai su juo patūsintume. Ironiška, bet pernai man nebuvo taip įdomu gyvent. Na, tarkim, jei paimtume palyginimui 2007 03 09. Nors, dabar atsiminiau, ta diena buvo smagi. Sėdėjom su Monce ant Nemuno ar Neries kranto, ten už Molo, kur gražus miškelis, valgėm kažkokį briedį, ledų ir gėrėm lievoką žalią arbatą iš mano termoso. Buvo antra diena po jos gimtadieninio tūso. Netgi atsimenu apie ką šnekėjom:) Gerai. Nusivažiavau į Rūgpienių kaimą, kaip sako Ignas. Arba pasikeitė požiūris ir dedu daugiau pastangų į tą 'įdomumą'.
Ai. Nebežinau, ką čia dar papasakot. Jaučiuos pavargus, o dar tūsinsimės su mergom.

Choose life.

Man jau baisu išvažiuot. Nesuprantu savo gyvenimo prioritetų. Nori įdomaus gyvenimo ar lengvo? Įdomaus. Bet jau pasiilgau visų jūsų. Bijau, kad nebebus jau taip. Bet jūs manęs niekad nepaliksit ir ilgai mylėsit ir vistiek visi būsim laimingai, ane? Prašau pasakykit, kad jo. Nesvarbu, kad ir meluokit, bet tik neneikit.


Choose a job. Choose a career. Choose a family. Choose a fucking big television, choose washing machine, cars, compact disc players and electrical tin openers. ...

http://www.youtube.com/watch?v=f4VgYZksuHE

Išlaikiau.

Vairavimo teorijos egzą. Ganėtinai didi diena. Bet aš pusiaukelėje, dar yra kur pasireikšt. Penktadienį pirmas važiavimas su instruktorium, o savaitgalį, reik tikėtis, kad tėtis jo viso nepaskirs vien spintų darymui, jamsiu šeimos ratus ir šiurpinsiu Kauną. Neikit į gatves - Mo už vairo.
<3

Truputį

Jau pasižadėjus buvau sau, kad parašysiu, šį kartą tikrai parašysiu, bet pažadas ir teliko pažadu, taip gerų trijų įrašų nėra iki šiol (ir vargiai bus, geriausiu atveju vienas, kuriame bus santrauka turėjusių būti). Po paskutiniojo penktadienio, netyčia užpilto tekila ir pastiprinto trimis shotais Funky Munkey (pasigirsiu, pastarieji buvo pastatyti islando, tad gėriau į jį ir jo šalį), vėl žvelgiu į pasaulį prašviesėjusiom akim ir mintim.
Visa tai, kas vyksta dabar, taip man yra neįkainojama. Jeigu didžioji pasaulio dalis apturėjo meilės dieną, tai aš vis dar apturiu, meilės mėnesį. Tikrai, kartais sau ironiškai pamąstau ir kokio velnio aš į tą Daniją, kai čia mane augina kaip liauną gėlelę šiltnamio sąlygom, visi myli ir ant rankų nešioja... Greičiausiai dėl to, kad svarbu ne tik imti, bet ir duoti. Dalintis.
Kažkaip jau nusisvaigau. Turbūt kylantis stresas dėl rytojaus teorijos egzo prikvietė mūzų, tad ir rašau. Ir dar Justelio nuotraukos, sukeltos iš praeito rudens. Visai buvau pamiršus tą dieną ir tą rudenį. Atsimenat, važiavom į Belgiją tada. Žiūrėjom kašę pas Cerbą ir dar mūsų Inga-dzinguliukas buvo! Dalyvavom Intro kažkokiam cs'erių suvažiavime, kepėm Justo gimtadieniui pyragą ir pas jį, man atrodo, dar likus yra pyrago forma:D ir dar tada, man rodos, tą rudenį, moncė buvo išvarius į kažkokį seminarą, taigi taip! Buvo išvarius į Ispaniją ir rašė laiškus ilgus, aš, greičiausiai, neatrašiau, kaip visada:D bet užtat labai pasiilgus buvau jos ir labai be proto laukiau sugrįžtančios... ... .................

Pradžių pradžia.

Norėdama atitraukti paslapties šydą (daugumai), papasakosiu apie kelionę į Nyderlandus, pas visų taip išsiilgtąją Moniką.

PRIEŠISTORĖ

Nelaikiusi egzaminų išėjau akademinių atostogų. Tėvai dėl to žiauriai užsigruzino. Su tėčiu pasirėkavom mašinoj, kitą dieną jau buvo štilis. Mama - nesišnekėjo. O tai jau labai daug. Užbėgdama įvykiams už akių, pasakau - šnekėtis pradėjom man grįžus iš NL.

INTRO

Šnekėjau su Siga per skype ir ji pasakė, kad mąsto sausio gale važiuot į NL. Paklausė, gal ir aš norėčiau. Išdėsčiau aš jai visą planą apie tai, kaip mes esam sumąstę varyt pas Moncę kovo mėn. Bet tada aš pradėjau mąstyt. Visaip aš čia skaičiavau ir matavau ir padariau išvadą, kad važiuot reik su Siga. Susitariam, kad jei man nebus darbo - varau. Ką gi. Darbo kaip tik dviem savaitėm nėra. Paskambinu tėčiui, pasakyt, kad išvažiuoju į NL su Siga. [BEJE, jis viską jau žinojo nuo lapkričio mėnesio, planą apie važiavimą kovo mėn., planą važiuot su Siga.] Bet užėjo kažkokie gruzai jam, nepatenkintas buvo, kai pasakiau ir dar numetė telefono ragelį. Po kelių minučių paskambinus mama pradėjo žviegt, kad mes nesutinkam, kad tu važiuotum pas moniką, ko tau ten reik ir tu tik savo užgaidas tenkini. Na, esmė buvo ta. Man buvo toks ganėtinas šokas, nesupratau, nei ko jie abu nori iš manęs, nei ko tos isterijos kilo. Kadangi tada sėdėjau darbe, tai dar vidury pokalbio (geriau būtų tai pavadinti monologinio dialogo) su mama, numečiau ragelį, nes prasidėjo pertrauka ir žmonės plūstelėjo iš salės, norėdami kavosarbatosšokoladosalotųvynošampano, o mama nežinau ar išgirdo, kad man reikia dirbt. Taigi. Parašau Sigai ir Tomui (jis irgi planavo važiuot), kad nebevarau. Grįždama Kaunan tikėjausi sulaukti laaaabbbaaai rimto pokalbio dėl kažkokios priežasties. O spėkit ar sulaukiau. NOT. Tėtis klausė kaip sekas, o mama ką nupirkt parduotuvėj vakarienei.
Kitą dieną atvarė Siga, kad tėtis patvarkytų mašiną. Visą dieną prabuvo su juo, kol aš prižiūrėjau Ainę. Vakare atvarė pas mane, papasakojo, kad tėtis klausė kaip mes čia nusprendėm varyt, ji viską papasakojo jam ir jis pasirodė nusiminęs, pasijutęs kaltas. Na, kažkoks toks. Tai sako, davai paskambink jam ir paklausk dar kart ar neleidžia varyt. Po kokių 10min pokalbio buvo nuspręsta, kad aš važiuoju.
Tada vyko viskas reaktyviniu greičiu: daiktus sumečiau i kuprinę, dar iš to nežinojimo ko reik ir kompa pasiėmiau (nors paskui gerai buvo jis, nors tikrai mažiausiai reikalingas daiktas buvo:), išsimaudžiau ir po lygiai pusvalandžio sėdėjau pas Sigą mašinoj.

O KAS BUVO TOLIAU?

Ta vakarą nuvarėm pas Sigos mamą, netoli Lazdijų. Pernakvojom ir 9val išvarėm. Keista, bet kelionė per PL neprailgo, gal dėl to, kad teko padėt Sigai - buvau GPS :) Kažkuriuo metu su Tomu suterėm, kad paimsim jį Hanovery, bet vakarop paaiškėjo, kad jo iš darbo neišleido.
Po lygiai paros buvom Sigos draugo Farzad namuose. Jis tikėjosi mūsų žyyymiai vėliau, o kai atvarėm ruošėsi į darbą. Aš pavalgiau ir smigau. Kai atsikėliau moteros jau buvo aptvarkę viengungio kiaulidę, bent jau atsirado vietos ant stalo ne tik dulkėtoms knygoms, bet ir puodeliui. VYRAI, net ir būdami vieniši nebūkit purvini, nes tikrai dar ilgai tokie būsit. Nuoširdus patarimas:)
Vakarop grįžo Farzad, aš pliurpiau su Farzad, nes atmosfera buvo kažkokia keista, tai reikėjo kažkaip kažkuo užsiimt. Pavalgėm Farzad gaminto maisto labai skanaus. Beje, jis iranietis, tai ten su visokiais prieskoniukais labai meistriškai elgtis moka. Pavydu net. Vakare su Siga ir Farzad varėm i pub'ą. OMG, va ten jau galutinai daėjo, kad NL esu ir belekaip smagu buvo. Žmonės, aplinka, atmosfera, pats pubas - viskas buvo taip olandiška, aš tikrai myliu tą šalį. Dar po kiek laiko su vienu padavėju apturėjau pokalbį, tai išsiaiškinau, kad KRIEK'o turi jie. Tai labai skaniai išgėriau jo, ypač dar kai anas nepagailėjo sirupo, tai labai saldžiai gardžiai:)
PIRMA DIENA, penktadienis. Susitinkam su Monce. Stoty darom AUW AUW AUW viena kitai, girdėjau, kaip nusižvengė kažkas praeidamas iš mūsų. Tada traukiny pokalbiai pokalbiai pokalbiai ir džiaugsmas begalinis veržėsi per kraštus. Ir dar arkliai už lango! Grįžom su dviračiu, aš sėdėjau ant bagažo, labai smagiai buvo. Vakaras, tiksliau naktis apsiribojo pakankamai ankstyvu ėjimu miegoti ir filmo HOW HIGH žiūrėjimu. Toks durnas, bet juokingas filmas, pvz bachūras prieina prie panos ir nori pakabint ją, tai lot ant jos pradeda.
ANTRA DIENA: varom į Maastrichtą, nes Moncei darbas. Aš - šopintis. Per keturias valandas sugebėjau apeit dvi gatveles pardžių, visai neilgos jos. Bet kadangi žinojau, kad turiu marias laiko, tai lindau į kiekvieną. Dar užsukau į parduotuvės tipo kioską, kaip pas mus RKIOSK, tai patyrinėjau žurnalų įvairovę: 5 skirtingi žurnalai apie arklius, jojimą ir pan., keletas apie meną - apskritai, kokie 5 skirtingi žurnalai fotografijai. Vėl keletas apie dviračius...Ir jie visi ne tai, kad trijų psl. storio. oi ne...Tokį vieną apie dviračius pavarčiau, tai nžn, manau, nėr LT tokio storio žurnalo, ten kaip knyga. Gal ten jį į kokius 3 mėn kartą leidžia, nžn. Po tų keturių val susitikom su Monce, romantiškai sėdėdamos ant upės kranto pavalgėm KFC ir WOK maisto. Ji varė dirbt, o aš, apėjus kelis ratus aplink pardes, variau į biblioteką Moncės, prie interneto. Ten nutikimukazzz toks buvo:) žodžiu, toj biblėj tokia tvarka, kad turi kortelę ir su ja į pačią biblę patenki, į spintelę daiktus pasidedi ir pan. Įeinu, pasidedu į dėžę daiktus (padėjimas vyksta taip: kortelę nsukanuoja, tada išmeta tau pasirinkt spinteles, pasirenki, automatiškai atsirakina, pasidedi, automatiškai užrakina). Įeinu į biblę, atsisėdu prie kompo. Prisimenu, kad tašėj palikau prisijungimo prie pc kodus. Grįžtu, nuskanuoju kortą, kad atrakintų, o man ant ekrano parašo kažka olandiškai dviejose vietose. Dzin, paspaudžiu belekurią, atsirakina. Nu ok, pasiėmiau aš ten viską, uždariau ir palikau. Atėjo laikas varyt pas Moncę, 21val, žmonių beveik nėr. Nueinu prie to aparato, nuskanuoju kortą ir...man ne atrakina mano spintelę, o duoda pasirinkt į kur noriu daiktus pasidėt. Nu blemba, galvoju. Susirandu angliškai. Susirandu mechaniškai savo spintelę, atsidarau, o ten nėr daiktų mano. WTF??? Nei tašės, nei kuprinės. Vėl ten visaip bandau skanuot (galvoju, gal blogai numerį spintelės atsimenu), tada išsiaiškinu, kad olandiškai buvo man pasiūlyta paspausti: 'taip, aš išeinu' ir 'ne, dar neišeinu', o aš paspaudžiau pirmąjį. Kažkas atėjo, jam pasiūlė mano spintelę ir rado mano daiktus joje. Aišku, lengviausia yra nueit prie receptionist desk ir paklaust, ar daiktų nieks neatnešė, bet nežinau ar nepradės kabinėtis, kad ne su savo korta ir gal ten negalima dalint kortų tų niekam. Ką gi, bandau skambint Moncei, pypsi telefas, rašau sms, nesiunčia. Tinklas užlūžo. Galiausiai pamatau paną, paaiškinu situaciją visą jai, nusiveda ji mane prie to receptionist desk, sušneka ten kažka olandiškai ir prižiūrėtojas paduoda daiktus mano. Wuhu. Atgaunu daiktus ir patiriu kažkoį nuotykį:) Susitinkam su Monce ir varom į CS Maastrichto kasmėnesinį tūsą. Didžiąją laiko dalį prašneku su vengru Adam ir, kaip vėliau paaiškėjo, prancūzu Paul. Iš pradžių jie sakė, kad abu vengrai yr, nu tipo paprikolinom vai vai:) bet sakau, kad Paul labai akcentas prancūziškas. Nu tai ten oo seklys morka:) Dar paskui pastūmė labai smagiai ant tokio amerikiečio. Tipo Adam jam kažką pasakojo, tas linkčioja galva (bet labai juokinga, labai ritmingai. nu reik pamatyt), kartais šypteli, tikrai atrodo, kad klausos:D Paskui Adam paklausė jo kažko, tas 'What?'. Nu žodžiu. Paskui su Monce ir dar tokiu olandu varėm tūsintis į puba tokį, pavadinimu CELEBRATION. Tas olandas tai lievas, nu boooorrriiing toks. Galvojau kaip čia reiks ištvert. Bet kažkaip dar pakenčiamai buvo. Bet jam metų daug, kokia gal 35-40, manau, tai jaučiaus kaip su tėvu kokiu. Bet pube pačiam tai dzin jau buvo, nes muzonas garsiai kala, užsiimi šokiais pokiais, tai nereik bendraut:) ir dar, kaip Moncė pasakė, nieks nesikabinėja. Ar tiksliau, mažiau kabinėjas. Tai va, išsitaškėm ir grįžom namo, tiksliau pas Martiną, pas kuri CS tūsas buvo, kokią 6val atgulėm.
TREČIA DIENA: papusryčiavom, pašnekėjom su Martinu biškį ir varėm apžiūrėt Moncės, tada dar GAL būsimo, o dabar JAU būsimo naujo kambario. Toks jis man gražus tas butas. Aišku, yra ten ką veikt, interjero prasme, bet jau vien dėl to įdomu, o dar Moncės kambarys gražus. Dar šnekėjom su pana lietuve, nors aš tai labiau snūduriavau ir namo norėjau, nes jaučiaus daužta ir smirdinti:) Grįžus į Geleen, t.y. namo, nebeatsimenu ką veikėm. Nu ten jo, maudėmės, kimarinom, valgėm, ėjom šunis vedžiot vakare..Tai turbūt tiek.

KETVIRTA DIENA: tiesą sakant, neatsimenu, bet man atrodo, kad buvo taip, jog atsibudom 12val, tada iki antros buvom lovoj ir šnekėjom, tada ėjom valgyt brunch savo, kurie jau tikrais lunch patapo, tada tvarkymą generalinį darėm. Grįžo vyras ir sakė ar you crazy? ir nusivežė į arklides ir ančių šert.
PENKTA DIENA: hm. įtariu, kad šią dieną Moncė varė į univerą, o aš kimarinau namie, nes norėjau kimarint į Geleen centrą tingėjau varyt. Vakare varėm su Monce ir Vyru pas Mylen, Moncės draugę. Dar planuose buvo varyt kur šiaip, bet paskui jau tingėjom (o ir šiaip, nžn ar būtų kas nors dirbę tada, nes beveik viskas iki 6 tik dirba).
ŠEŠTA DIENA: jei neklystu, tai šią dieną Moncė buvo darbe, o aš jai rašiau savo dienoraščio įraša apie Turkijos kalėjimą. Nu nes ten reikėjo. Tada grįžo vyras iš darbo ir pasiėmė mane į didelį shopping mall, jis savo sūnėnui dovanos ieškojo, o aš ale jam padėt turėjau:) tada sumąstėm varyt pas moncę į darbą, bet kadangi mums nuvarius jai dar buvo likę kelios valandos dirbt, tai mes įlindom į kažkokį kaboką, ten sėdėjom ir šnekėjom. Biškį stūmimas laiko toks buvo, bet ore buvo.
SEPTINTA DIENA: sex&the city diena. Varėm shopintis į Geleen, tada mynėm į kitą miestuką su dviračiu, tiksliau Moncė mynė, aš važiavau, į kiną. Kadangi važiavom 'na urą', tai iki filmo buvo gera valanda likus. Tai mes varėm naujų stanikų į wc kino matuotis, nes HEMOJ, kurioje juos pirkom, nebuvo kabinų, bet sakė galima grąžint. Tada atvarė Vyras ir varėm kino žiūrėt. Žiūrėjom REVOLUTIONARY ROAD, drama. Nžn ar LT jį jau rodo, abejoju. Bet nieko ypatingo, iš tų, kur nevemi, bet antrą kart nežiūrėtum.
AŠTUNTA DIENA: vyras vežė mane su motociklu pasivažinėt!!!! Galvojau, apvažiuosim biškį Geleen ir baigsis. Sako, kur nori varyt: Amsterdamą, Antwerpeną? Sakau, Barceloną:). Na, iki Barselonos nenuvežė, bet užtat nuvežėį tokią vietą, kur susikerta visos trys sienos: D, BE ir NL. Vežė pro visokius kaimelius, kalneliu, buvo SUPER. Nesveikai patiko. Pagalvojau, kad reik čia atsargiai, nes dar viena aistra bus, arkliams į kompaniją:) Grįžau belekaip sušalus, bet dar belenkiau laiminga. Tada varėm į Azijietišką restoraną, bet kol mes su Monce išsipuošėm, tai buvo jau daug valandų ir restoranas užsidarinėjo. Tai mes pasiėmėm maisto į namus. Ten tokį paėmėm dviem asmenim tipo. Aha, tai ten normaliai kokie 4 vyrai sočiai pavalgyt galėtų. Tada buvo kimarinimo, maudymosi, šunų vedžiojimo ir varymo tūsintis į Maastrichtą laikas. Nuvarėm į ta patį CELEBRATION, bet nebe taip smagu buvo, bent man, nes muzika lieva kažkokia buvo. Bet užtat vėl chebra vaizdų davė: barmenai užsilipo ant stalo šokt, paskui tokias panas užkėlė, paskui toks bachūras strip pradėjo šokt ant baro užsilipęs. Nu vienu žodžiu, va čia tai tūsinimasis! Bet ilgai nebuvom, gal trečią namo parvarėm.
DEVINTA DIENA: Ankstus kėlimasis ir manęs vežimas į stotį. Atsisveikinom, aš variau pas Sigą į Nijmegen, kuriame baigiu savo istoriją apie Moncės lankymą Nyderlanduose 2009-ųjų, sausį.